Studentet.info
 Kėrko      Antarėt      Aktivitet


  Reply to this topicStart new topicStart Poll

> FILOZOFIA E ĒĖSHTJES SHQIPTARE- Mr.Ukshin HOTI
r.mislimi
Postuar nė: 12.11.2006, 20:35
Quote Post


studentet.info
*****

Posti: Admin
Postime: 3277
Antari Nr: 2
Bashkangjitur: 25.11.2004



KOSOVA DHE EVROPA

FILOZOFIA E ĒĖSHTJES SHQIPTARE

Mr.Ukshin HOTI


(Fragment)



1. Pėr njė qasje shkencore tė Politikės nė Kosovė

Nė qoftė se pėrdorimi i nocioneve nė jetėn e pėrditshme ėshtė lidhur me dukuri tė njė rėndėsie tė caktuar shoqėrore, atėherė nuk ėshtė krejt njėsoj se ē'do tė nėnkuptohet realisht me to. Pėr shumicėn e tyre supozohet se janė terėsisht tė njohura, por njė analizė pak mė e thelluar e pėrmbrajtjes sė tyre nuk e pėrjashton mundėsinė e kostatimit tė kundėrt, vetėm pjesėrisht tė saktė, ose edhe tė manipulimit tė qėllimshėm me pėrmbajtjen e tyre. Pėr kėtė shkak, por edhe pėr shkaqe tė tjera tė lidhura me temėn nė shqyrtim, nuk do tė ishte i tepėrt precizimi i vetėm disa tyre, si, p.sh. i termave "politikė", "politikė e jashtme/ e mbrendshme", "politikė ndėrkombėtare", "Evropė" etj, tė cilat nė kontekst tė rrethanave ekzistuese apo tė ndryshuara, nė kontekst tė qėllimit tė zhvillimit tė proceseve dhe tė paraqitjes sė dukurive tė caktuara, nuk mund tė kenė domethėnie tė njėjtė, statike.Nė tė vėrtetė, analiza e pėrdorimit tė tyre nė kontekstin e dhėnė shoqėror do tė ishte me rėndėsi tė shumėfishtė, por pėr shkak tė qėllimit tė parashtruar tė temės, vetėm pjesėrisht mund tė pėrqėndrohemi nė tė, duke filluar nga supozimi se ėshtė nė dobi tė shtjellimit tė saj (d.m.th. tė temės) dhe jo me qėllim tė shkoqitjes sė kuptimeve dhe tė nėnteksteve qė do ta dilnin nga njė analizė e tillė.

Nga ana tjetėr vėshtirėsitė nė precezimin e termave politikė janė tė lidhura me faktin se ligjshmėritė e zhvillimit shoqėror, dhe dukuritė qė i pėrcjellin ato, kurnjėherė nuk manifestohen ddrejtpėrsėdrejti, por tėrthorazi. Pėr disa nga kėto dukuri nuk egzistojnė terma adekuatė, jo vetėm nė gjuhen shqipe, por ehde nė gjuhėt e tjera, m tė cilat shėrbehemi mė sė shpeshti. Ndėrkaq, pėr dukuritė e tjera qė nuk egzistojnė tek ne kemi huazuar fjalė tė huaja, por shumė erė pa we precizuar kuptimin e tyre. Dukuria e ndarjes sė shoqėrisė hinduse e kastave tė ndryshme, p.sh., nuk guxojnė as tė preken nė mes tyre. Kėsaj fjale tek ne mė sė shpeshti i jepet kuptimi i shtresės, fjalė sė cilės megjithatė i mungon rigoroziteti i fiskimit tė raporteve, tė cilat i nėnkupton shprehja "kastė" e Indisė. Mirėpo, vėshtirėsitė mė tė mėdha lidhen me faktin se subjektet politike, gjatė fazave tė ndryshme tė zhvillimit tė ndponjė dukurie, duke e synuar kontrollimin e tyre me metoda tė mndryshme dhe pėrmes mjeteve tė komunikimit, qėllimisht ua ndryshojnė kuptimin fjalėve dhe ua japin pėrmbajtjen qė u pėrshtatet interesave tė tyre nė momente tė caktuara politike. Shembuj tė kėtillė ka mjaft. e Tėrė historia politike e cilit do vend nė botė ėshtė e mbushur me fakte tė tilla. Mirėpo ėshtė detyrė e linguistėve qė tė gjejnė nė gjuhėn shqipe fjalėt adekuate pėr tė shėnuar dukuri tė veēanta politike. Pėr ketė shkak kėtu do tė pėrqendrohemi nė nocionet e mė me interes pėr temėn tonė nė shqyrtim. "Zoon-politikon"- Politika- strukturė e qenies sė njeriut Termi i shquar i Aristotelit "zoon" (gr.:kafshė) e nėnkuptonte pjesėtarin e polisit (qytetit antik grek). Ky pjesėtar kishte tė drejtė tė merrte pjesė nė rregullimin e punėve tė polisit- shtet. Rregullimi i punėve nė polisin antik ishte i gjithėmbarshėm dhe gjithė-pėrfshirės. Prandaj njė gjė e tillė nėnkuptonte qė etika, politika dhe ekonomia tė shkonin bashkė, d.m.th. tė ishin njė. Njeriu, natyrshėm, ishte qenie shtetėrore pėr tė cilin konvergimi me shtetin ishte gjithmonė karakteristik si njė "strukturė me rėndėsi e qenies" (shih: Vilfred Rührich- W.D. Narra, Politika kao znanost, Zagreb, 1989, f28). Me fjalė tė tjera, njeriu antik i kohės sė Aristotelit nė polisin (qytet-shtetin) e tij e gjente formėn e ekzistimit tė mundshėm, mė tė sigurt, formėn e realizmit tė tij si njeri. Mirėpo ai kėtė e bėnte spontanisht. Nė kėtė mėnyrė ai e kishte ndjekur karakterin e tij, njė veti natyrale njerėzore. Shumė mė vonė, Hegeli, njė spontanitet tė tillė tė konvergimit tė njeriut me shtetin do ta ngrejė nė nivelin e aktit tė vetėdijshėm dhe njeriu (d.m.th ai i Hegelit) do ta realizojė veten nė organizimin e shtetit ideal borgjez. Ndėrkaq te Marksi shteti i tillė do tė shuhet nė "perandorinė e lirisė", tė "ēliruar nga detyrimi i punės ("mbretėria e domosdosė") dhe njeriu i realizuar nė kėtė mėnyrė nuk do tė ketė nevojė pėr politikė, sepse ai vetė do tė jetė politikė. Kjo pikė e botėkuptimit tė Marksit do tė tregohet nė praktikė si utopi dhe do tė cilėsohet si e tillė. Mirėpo realizimi i plotė i njeriut nė shtet pėr tė gjithė teorikėt, pavarėsisht nga synimet e tyre, akoma mbetet utopi. Konvergimi i njeriut me shtetin te Aristoteli, p.sh., nuk e nėnkuptone kategorinė e shkllevėrve, sikundėr qė tek Hegeli, liberalizmi borgjez mbetet i kufizuar. Megjithatė, politika dhe ekonomia edhe mė tutje do tė shkojnė sė bashku. Njė sociolog gjerman kėsaj do t'i japė kuptim praktik: "Autoriteti, fama ose prestigji i shtetit, - thekson ai, -ndikojnė ekonomisht nė mėnyrė produktive" (shih Alfred von Martin, Sociolog gjerman der Renaissance...Frankfurt am Wein, 1949). Njėherit kjo e shpjegon edhe dukurinė negative tė pranishme nė shoqėritė bashkėkohore nė zhvillim, kur politika vihet nė funksion tė pasurimet privat tė bartėsve tė saj dhe konsiderohet si rrugė e lehtė pėr "t'u bėrė i famshėm!"

Politika- intelekt llogaritės dhe talent profesional

Nė kohėn e Rilindjes (Renesancės), mbisundonte bindja se aftėsia e njeriut konsiston nė superioritetin e arsyes mbi ekzistencėn, besim i cili pastaj e pėrcaktonte edhe luftėn si shkencė dhe si mjeshtri (Makiaveli, p.sh., herė-herė kishte qenė strateg ushtarak nė qytetin e tij tė lindjes). Besimi i tillė e karakterizonte epokėn borgjezo-tregtare, e cila politikėn e konsideronte si ēėshtje tė intelektit llogaritės dhe tė talentit profesional (Rürrich-Narra, vep.cit.f.29). Intelekti i kėtillė llogaritės duhej tė vihej nė shėrbim tė pasurimit tė tregtarėve q2ė e pėrbėnin bėrthamėn e borgjezisė sė ardhme. Ndėrkaq, talenti profesionalduhej tė vihej nė funksion tė zgjerimit tė qyteteve tregtare. Kjo e presupozonte kuptimin e politikės si shkencė, mjeshtri dhe aftėsi nė funksion tė forcimit tė pozitės sė qyteteve tregtare dhe tė tregtarėve si klasė nė forcim e sipėr.

Pragmatizimi i tillė politik dhe tė kuptuarit pragmatik tė politikės tė Hobsi, nė sek. XVII e merr formėn e pushtetit, si kategori qendrore politikės. Meqenėse tė drejtėn natyrale e definon si shumė tė tė drejtave tė pakufizuara tė individit, atėherė, sipas Hobsit, ėshtė e ntyrshme qė individėt tė bien nė konflikt me njėri-tjetrin ("Homo homini lupus est"). Pėr shkak se nje gjendje e tillė do tė rezulonte nė kaos, individėt e lidhur me kontratė heqin dorė vullnetarisht nga tė drejtat e tyre (sė paku nga njė pjesė e tyre) nė favor tė shtetit. Nė kėtė mėnyrė, subjektet i nėnshtrohen pushtetit tė vetėformuar qendror. Kėshtu mė nė fund shteti mund tė shndėrrohej nė njė "lidhje politike" (verband). Qė prej kėndej, nocioni i politikės lidhet me pushtetin, i cili pėr Maks veberin do tė thotė "shans qė personat e caktuar t'i binden urdhėrit me pėrmbajtje, tė caktuar". Ndėrkaq, "pushteti" pėr Veberin, "ėshtė fuqi legjitime nė harmoni me tė drejtėn". Ai mbėshtetet mbi "pajtushmėrinė mbi legjitimitetin". Pėr ndryshhim nga kjo, fuqinė ose forcėn e pastėr e definon si" ēdo shans osse mundėsi qė brenda njė raporti social tė imponohet vullneti i njeriut edhe pėrkundėr rezistencės" (M. Weber Wirtschaft und Gessellschaft". Tybingen, 1976, f.556).

E Vėrteta e kohshme (kohėsisht e pėrcaktuar) e shkencės

Botėkuptimi i tillė i politikės si intelekt apo shkencė nė funksion tė interesave tė caktuara mbėshtetet mbi funksionin e politikės si shkencė qė nė fillim tė konstituimit tė saj. Ishte e lidhur me rraportin e njeriut ndaj natyrės, ose me pėrpjekjet e tij qė ta kontrollojė natyrėn. Mirėpo, nė kėtė funksion, d.m.th tė mbizotėrimit tė natyrės nga ana e shoqėrisė, vetė zhvillimi i shkencės dhe i teknologjisė e ka rrezikuar natyrėn: e ardhmja tani paraqitet si "obligim i sjelljes kolektive dhe politikės moderne". "Nuk ėshtė e mundur as tė paramendohet,- konstatojnė Rührih dhe Narra,- se ēfarė vdekje masovike dhe vrasje masovike do tė shkonte me njė situatė tė tillė pas thirrjes: le tė shpėtojė kush tė mundet" (Rührich-Narra, vep.cit.f.6). Ajo qė e ka mundėsuar njė zhvillim tė tillė negativ tė gjėrave, qė e ka reduktuar politikėn nė intelekt tė ftohtė llogaritės e pa ndjenja, sipas disaa teorikėve dhe filozofėve, ėshtė vetė funksioni i pavarėsuar i zhvillimit tekniko-shkencor. Kėtė pavarėsim tė funksionit tė shkencės, gjatė procesit tė zhvillimit tė saj, e ve re sidomos Maks Horkhaimer. Atij i duket se ėshtė me rėndėsi vetėm kompleksi funksional i shkencės pėr tė konstatuar se *ajo qė zakonisht merret si qėllim- lumturia e individit, shėndeti dhe pasuria, domėthėnjen e vet e fiton ekskluzivisht nga mundėsia qė tė bėhet funksionale". Funksionalitetin e tillė tė dijes megjithatė e vė nė funksion tė prodhimit material dhe shpirtėror (shih Maks Horkhaimer, zur Kritik der instrumentellen Vernunft, Frankfurt a/M. 1967.f.94). Kėtė e kishte bėrė mė parė edhe Marksi: "Ai vetė (d.m.th njeriu) pėrkundrejt materies nė natyrė paraqitet si fuqi natyrale" (Kapitali-I). Mirėpo, pa marrė parasysh shkakun, mbetet fakti se zotėrimi me sendet, me natyrėn, qė njėkohėsisht ėshtė edhe zotėrim me njerėzit, nė kohėn moderne, "godet prapa mbi qenien dhe mbi vetėdijen e njerėzve" (Max Horkheimer und Theodor Adorno, Dialektik der Autkl'rung, Amsterdam 1947, f.56, dhe nė pėrkthimin serbokroat: Dijalektika prosvetitelsjtva, Sarajevo, 1974, f54). Goditja e tillė prapa, nė kohėn e sotme manifestohet si frikė nga "vdekja masovike" dhe nga "vrasja masovike", tė cilat rezultojnė nga fakti se, nė njėren anė, ėshtė plaēkitur planeti, pėr shkak tė tedencės sė vazhdueshme pėr ndėrtimin e shoqėrisė sė mirėqenies, dhe nga ana tjetėr, pėr shkak se shumica e njerėzimit ėshtė reduktuar nė nivel tė ekzistencės. Andaj, njerėzimit nė tėrėsi, i kanoset edhe natyra (qė ajo tė mos e diktojė urdhrin e saj dhe t'i kundėrshtojė kėrkesat e tepruara) d.m.th duke "komanduar" ndonjė katastrofė ekologjike, por edhe eksplozionidemografik, si pėrgjigje ndaj sė cilės do tė rezulonte lufta totale ,ose "vrasja masovike". Politika si shkencė (intelekt) ėshtė dashur tė vėrė drejtpeshimin, por, me njė "mendje instrumentale" duke e ndarė fatin e shkencės nė tėrėsi nė funksion tė profitit, sepse racionaliteti teknik ėshtė tretur nė racionalitetin e vetė zotėrimit me natyrėn dhe me njerėzit. Ky aspekt i politikės dhe i shkencės nė tėrėsi do tė mund tė quhej cinizėm i intelektit, po tė jetė i detyruar qė nė plan tė gjerė tė instrumentalizohet nė funksion tė domminimit me njeriun e jo nė funksion tė ēlirimit tė tij. Lufta e tanishme nė Gjirin Presik mund ta ilustrojė mjaft mirė kompleksitetin e ēėshtjes. Kėtu,. aspekti i pollitikės si intelekt, shkencė, ėshtė materializuar nė disa drejtime: 1. si mundėsi e programimit tė luftės pėr srritjen e qėllimeve tė caktuara nga ana e tė dy palėve. Pėr amerikanėt dhe aleatėt e tyre, detyrimi i Irakut qė tė tėrhiqet nga Kuvajti, esencialisht do tė thotė mėnjanim e rrezikut potencial pėr humbjen e kontrollit mbi burimet e naftės, por edhe pėr shndėrrimin e arabėve dhe islamizmit nė tėrėsi, nė faktor tė politikės botėrore. Pėr Irakun, detyrimi i amerikanėve dhe i aleatėve tė tjerė qė ta akceptojnė si tė tillė, do tė thotė pikėrisht atė qė ata mė sė shumti i druhen; 2. si teknikė dhe teknologji e avancuar ushtarake, duke pėrfshirė edhe strategjitė e avancuara pėr arritjen e qėllimeve tė theksuara; dhe . aspekti cinik i ēėshtjes konsiston pikėrisht nė faktin se qė tė dy palėt janė tė vetėdijshme pėr rrjedhimet eventuale globale edhe nė plan tė natyrės, edhe tė njerėzimit: nė plan tė natyrės, vėnia e zjarrit burimeve tė naftės, qoftė nga ana e Irakut (me qėllim tė pamundėsimit tė invadimit), qoftė aksidentalisht, nga ana e amerikanėve (pėr shkak tė bombardimeve), doemos do tė rezultonte nė ērregullime ekologjike tė natyrės pėrmasash tė tilla eventuale qė do tė mund t'i ndjente gjithė njerėzimi. Mirėpo njė cinizėm akoma mė i madh ėshtė programimi i pėrllogaritur i viktimave nė ushtarė. Qysh nga fillimi i luftės amerikanėt i kanė porositur 16000 thasė najloni pėr transportin e kufomave. Irakianėt nuk kanė bėrė njė gjė tė tillė, por, megjithatė, zgjedhja e alternativės sė luftės prej tyre do tė thotė se edhe ata qė nė fillim kanė kalkuluar me numra tė kufizuar apo tė pakufizuar viktimash pėr arritjen e qėllimeve tė caktuara politike. Nė kėtė mėnyrė, politika si intelekt llogaritės ka ardhur nė shprehje si intelekt llogaritės i luftės, dhe pikėrisht ky ėshtė aspekti cinik i ēėshtjes. Mirėpoo ky shembull njėherit tregon edhe se politika, si intelekt llogaritės e si shkencė, ėshtė nė funksion tė qėllimeve tė forcave dominante nė shoqėri, bile edhe nė funksion tė krijimit tė sė vėrtetės si e vėrtetė e dhėnė, sepse e vėrteta mbi luftėn nė Gjirin Presik "do tė varet" nga zhvillimi i proceseve pas pėrfundimit tė saj. Duke e spikatur kėtė veti tė politikės si shkencė e angazhuar, Theodor Adomo do tė konstatojė se e vėrteta nė pėrgjithėsi ėshtė "e kohshme", d.m.th., kohėsisht e pėrcaktuar.

Me fjalė tė tjera, sipas botėkuptimeve tė theksuara mė lart, e vėrteta shkencore ėshtė ajo qė, jo vetėm zbulohet, por edhe qė krijohet gjatė procesit tė njohjes. Maks Horkhaimeri dhe Theodor Adorno nė "Dialektikėn e Iluminizmit" e bėjnė pėrshkrimin e historisė si luftė midis njeriut dhe natyrės, por nė lidhje me tė njohurit, shkencėn: "Njeriu i shkencės i njeh gjėrat pėr aq sa mund t'i ndėrtojė". Gjatė ndėrtimit tė tyre, qenėsia e gjėrave shkencėtarit i zbulohet si substrat i sundimit: "Ēdo tentativė qė me thyrjen e natyrės tė thyhet edhe detyrimi (dhuna) vetėm sa e detyron tė bjerė edhe mė thellė nė tė. Kėshtu kaloi udhėtimi i qytetėrimit europian. Abstaksioni, vegėl e ilunizmit, pėrkundrejt objekteve tė veta qėndron si fat, nocionin e tė cilit e ka fshirė: si "likuidim". Qytetėrimi nė kėtė mėnyrė u shndėrrua nė "fitore tė shoqėrisė mbi natyrėn e cila gjithēka e shndėrroi nė natyrė tė thjeshtė" (shih Horkhaimer-Adorno, vep.cit..pėrkthimi sebokroat. f.54). Pėr ndryshim nga Kanti, pėr tė cilin iluminizmi e kishte kuptimin e ēlirimit tė njeriut nga frika dhe tė shndėrrimit tė tij nė zotėrues tė sendeve, pėr Adornon, mendimi nė rrugė e sipėr prej mitologjisė nė logjikė "e ka humbur elementin e refleksionit mbi veten". Pėr kėtė shkak ai manifestohet nė formė tė makinės, si logjikė e makinės... nė procesin automatik, i cili zhvillohet nė mėnyrė vetėvepruese". Andaj iluminizmi, nė mungesė tė refleksionit, tregohet si iluminizėm i pavetėdijėshem.

Ēėshtja kombėtare shqiptare
-Komponenta religjioze-
XXVII
Ėshtė interesante qė vlerėsimet e dhėna nė libėr nuk patėn ndonjė efekt tė dukshėm (tė llojit qė mund ta shihja) nė ndryshimin e tretmanit tim brenda burgut ose nė sjelljet e zyrtarėve tė burgut ndaj meje. Qėndrimi i tyre mund tė cilėsohet si: ”Nuk e njohim gjuhėn shqipe andaj nuk e dimė se ”ē’flitet pėr ty”. Mirėpo fakt ėshtė se njė pjesė e konsiderueshme e tyre e njeh shumė bukur gjuhėn shqipe, por bėhen se nuk e dinė. I pamėsuar nė rolin e ri, ky qėndrim nė fillim mė habiti, por pastaj u binda edhe vetė se nga aspekti i tyre ky qėndrim do tė duhej tė ishte mjaft racional, pasiqė burgu nuk mund t’i ndryshojė vendimet e gjyqit. Ndėrkaq, qėndrimi im ndaj kėsaj ēėshtjeje mund tė pėrshkruhet si: ”E di se nuk e njihni gjuhėn shqipe, andaj ėshtė e udhės qė gjėrat tė mos komentohen”. Mė duket se edhe ky qėndrim i imi duket mjaft racional, pasiqė nuk ėshtė as nė dorėn time mundėsia e ndryshimit tė gjėrave. Me tė vendosur kėshtu, nė kėtė aspekt pėrsėri filluan tė mė shqetėsonin pyetjet e inicuara pak mė lart:

Nė qoftė se vlerėsimet e pėrfunduara nė hyrje dhe nė kopertinėn e librit, tė dhėna nga disa prej mendjeve mė tė ndritura dhe mė kompetente shqiptare, ishin njėmend ēfarė lexova, madje edhe pavarėsisht nga motivet, atėherė si ishte e mundur qė jo vetėm politika zyrtare serbe t’i injoronte nė tėrėsi, por edhe qė insistimet e komunitetit ndėrkombėtar, qė sipas kėsaj do tė duhej tė ekzistonin dhe tė ishin serioze, tė mbeteshin plotėsisht sterile sa i pėrket lirimit tim (por edhe tė tė tjerėve) nga burgu para skadimit tė afatit tė caktuar tė dėnimit me burg? Ma mirrte mendja se nuk kishte aq rėndėsi fakti se komuniteti ndėrkombėtar nuk mė njihte. Nuk isha bėrė aq i madh sa pėr tė mė njohur. Mirėpo mė njihnin shqiptarėt: mė njihnin zyrtarėt e politikės serbe qė mė mbanin nė burg, mandej edhe ca profesorė e intelektualė ku i pata kryer studimet e shkallės sė III (tretė) dhe mė njihnin psh. edhe ca intelektualė me rėndėsi nga Universiteti i Harvardit nė Masaēusets tė Chicagos, apo ndonjėri edhe nė Washington DC. Ndėrkaq, nė njė kuptim mė tė gjerė, Komuniteti Ndėrkombėtar e njeh popullin shqiptar, Kosovėn, Shqipėrinė, e njeh Kadarenė, akademik Qosjen, Dritėro Agollin dhe ndoshta edhe ndonjė tjetėr qė mendon njėsoj si kėta. Jam pothuaj i sigurt se ka, ose sė paku, mund tė ketė edhe shumė tė tjerė qė shtrojnė pyetje tė ngjashme (ndonėse nuk i kam lexuar nėpėr gazeta), por unė nuk i dij pėrgjigjet nė kėto pyetje dhe as pyetjet tjera qė lidhen me kėtė.

XXIX
Mė dukej e pamundur tė qetėsohesha me njė konstatim tė pėrgjithėsuar ēfarė po has shpesh nėpėr gazetat tona apo nė shtypin e opozitės serbe se problemi si tėrėsi do tė eliminohej po qe se do tė ndėrrohej pushteti! Mirėpo kjo ėshtė pak e besueshme. Si gjithkund ndėr popujt e vegjėl, nė instancėn e fundit, dallimi themelor midis pozitės dhe opozitės serbe ėshtė thellėsisht i karakterit emocional dhe lidhet me ndjenjėn e sigurisė qė pastaj artikulohet nė mėnyra tė ndryshme, por qė pėr kėtė nuk flitet, dmth. sikur gjėrat (problemet) qėndrojnė gjetkė, kudoqoftė, dhe vetėm aty jo. Kjo ėshtė njė tendencė fare e natyrshme pėr ēdo popull si edhe pėr tė gjithė njerėzit. Ata flasin me vėshtirėsi pėr pikat e tyre tė dobėta, ose alegorikisht, pėr thembrėn e vet tė Akilit. Sikur tė flisnin hapur pėr to, problemet do tė fitonin njė kualitet tjetėr, por kėtė gjė ata e bėjnė vetėm atėherė kur mbėshteten pėr muri ose kur ndodhen para udhėkryqeve historike. Por edhe atėherė mundohen ta fshehin, sepse besojnė se do tė dukeshin tė dobėt ose tė dobėsuar. Te popujt kjo ndodh mė rrallė. Rėndom vjen si rezultat i ndryshimit tė raporteve me ambientin e jashtėm, gjatė krizave tė brendshme, ose edhe mė tej, si rezultat i tė dyjave, pasiqė bota ėshtė e lidhur mes vete dhe vėshtirė mund tė ketė krizė serioze tė brendshme pa ndryshimin (ērregullimin) e raporteve nė ambientin e jashtėm, ose sė paku, pa realizimin e pozitės sė vet nė ambientin e jashtėm. Nė Serbi psh. tė dy palėt (edhe pozita edhe opozita) e dėshirojnė integrimin nė Evropė (nė institucionet evropiane). Mirėpo njėra palė (pėr momentin pozita) do ta dėshironte kėtė gjė duke i ruajtur vlerat tradicionale, dhe njė vlerė themelore tradicionale pėr serbėt, me rėndėsi historike, ėshtė miqėsia me rusėt. Fakti se qė tė dy popujt janė sllavė, gjatė historisė (sidomos asaj mė tė re) ėshtė pėrforcuar me njė varg aktesh qė kanė qenė me rėndėsi dhe me interes pėr forcimin dhe zgjerimin e shtetit serb dhe me kėtė edhe tė ndjenjės sė sigurisė sė popullit serb. Kjo ndjenjė pastaj ėshtė pėrforcuar edhe me faktin se Rusia pėr njė kohė tė gjatė ka qenė dhe ėshtė fuqi e madhe, nė mos edhe superfuqi botėrore. Kėto tri fakte + (plus) origjina e pėrbashkėt sllave (kėtu hyn pastaj edhe ngjashmėria e gjuhės, religjioni i njėjtė etj.) tė qėnit e rusėve si fuqi ose edhe si superfuqi botėrore dhe veprimi i tyre edhe nė dobi tė shtetit serb, gradualisht kanė hyrė thellė nė qenien e njerėzve tė rėndomtė dhe janė shndėrruar nė komponentė tė rėndėsishme tė vetėdijės politike serbe qoftė individuale, qoftė kolektive. Kjo gjė aty ėshtė ngulitur aq shumė sa sikur psh. politikisht t’u mundėsohej integrimi permanent dhe i menjėhershėm nė Evropė me pozitė tė privilegjuar, por me kushtin e vetėm qė atje tė mos ndodheshin rusėt, dhe kėta tė mos kishin mundėsinė e luftės pėr integrimin e tyre, ėshtė shumė e vėshtirė tė besohet se do ta pranonin njė gjė tė tillė. Madje edhe sikur ndonjė qeveri e tyre tė kishte guximin pėr ta bėrė njė gjė tė kėtillė, kėta shumė shpejt do tė gjenin mėnyra pėr ta pėrmbysur dhe pėr t’iu kthyer vlerės themelore tradicionale – afėrsisė sė natyrshme me rusėt, sepse ndonėse gjeografikisht ndodhen larg prej tyre, shpirtėrisht me ta ndjehen dhe janė tė vetėt. Ky fakt themelor fatkeqėsisht, ndonėse nga aspekti psikologjik fare i kuptueshėm, politikisht gjithmonė do t’i vėrė nė pozitė tė instrumentalizuar karshi rusėve dhe tė mosmarrėveshjes me fqinjėt ose me bashkėshtetasit josllavė. Ky ishte dhe njėri nga motivet themelore tė apelit ose kėrkesave tė pėrmbajtura nė librin tim, por tė shtruara gjatė viteve 80, qė serbėt (politika serbe) t’i rivlerėsonin pozitat e veta nismėtare tė politikės sė tyre afatgjatė dhe t’i ktheheshin vetėvetes. Esencialisht, kjo ishte njė kėrkesė qė t’i besonin vetes (ta ngrisnin vetėbesimin) dhe mbi kėtė themel t’i ndėrtonin raportet me shqiptarėt (kėrkesa e tyre pėr republikė), por edhe atėherė pėrfundova nė burg (nė vitet 81-85) si edhe mė vonė, por si edhe tani. Me fjalė tė tjera, ata ende vazhdojnė t’i besojnė logjikės sė topuzit.

Njė fakt tė njohur dhe tė vjetėr, nė rrethana tė reja – tė ndryshimeve nė ambientin e jashtėm, pozita (politike) Serbia e shfrytėzoi gjer nė maksimum. Ajo kėmbėnguli nė pėrshtatjen e vlerave tė tjera mė pak themelore (si psh.ēėshtja e ndryshimit – ose e ndėrrimit tė sistemit politik), kėrkesave tė kohės, (si psh. akceptimi i pluralizmit politik) jo duke bėrė ndryshme tė menjėhershme radikale (qė mund tė pėrmbysnin rendin e vlerave) por mė ngadalė, pėrmes reformimit tė sistemit, gjithnjė duke synuar ruajtjen e vlerės themelore dhe tė vlerave tjera qė shkojnė bashkė me tė. Duhet pritur se njė drejtim i kėtillė politik do tė vazhdojė edhe nė tė ardhmen, sepse ndonėse nė esencė e karakterit emocional (shpirtėror) ajo (vlera themelore) tashmė kaherė ėshtė shndėrruar nė njė determinantė tė veēantė tė llojit tė vet, tė ēdo politike serbe.

XXX
Opozita politike serbe kėto gjėra poashtu i ka shumė tė qarta. Edhe ajo nuk ėshtė e mundur qė tė jetė e shurdhėr ndaj ndjenjave bazike qė i komandojnė vlerat tradicionale. Mirėpo ajo, duke e parė veten si pjesė tė Perėndimit nė kuptimin e sistemit (njėkahshmėria) dhe duke parė si duket se i erdhi koha e saj, qė nė fillim bėri njė vlerėsim tė reduktuar, tė mos them tė gabuar, tė tendencave themelore tė proceseve qė zhvilloheshin nė ambientin e jashtėm: i kuptoi vetėm si antikomunizėm, tė zhveshur nga dimensionet tjera, qė do tė duhej tė shkonin me tė dhe i injoroi komponentat tjera tė ndryshimeve nė ambientin e jashtėm (demokratizimi i raporteve midis popujve dhe shteteve). Pėr ndryshim nga pozita, ajo nuk e ndjente tė rrezikuar pozitėn e shtetit dhe as tė cėnuar ndjenjėn kolektive tė sigurisė. Pėr kėto tė fundit ajo esencialisht kishte tė drejtė, por nė njėrėn anė edhe ajo ishte e rėnduar (ndoshta mė tepėr se pozita) me botėkuptimet e vjetėruara mbi vlerat themelore dhe nga ana tjetėr ishte e hendikepuar me faktin se pėr shkak tė ndonjė konsenzusi tė brendshėm real ose tė nėnkuptuar, nuk kishte mundėsi t’i avanconte pozitat e veta me njė diskutim tė hapur (publik) mbi ēėshtje tė tilla.

Pozita dhe opozita politike serbe gjithmonė do tė shtyhen mbi ēėshtje tė kėtilla qė nė ēdo kohė do tė artikulohen nė mėnyra tė ndryshme. Pėr shkak tė sė kaluarės sė pėrbashkėt (psh. komuniste) pėrmbajtja e proceseve tė kėtilla ėshtė e ngjashme edhe nė Rusi edhe nė Serbi, kurse tendenca themelore pėr t’u integruar nė Evropė ėshtė e pėrbashkėt edhe pėr rusėt edhe pėr serbėt. Caku i fundit i menjėhershėm i kėsaj tendence ėshtė stabilizimi i pozitės sė vet nė ambientin e jashtėm mbi bazat e akceptimit apo tė rėndėsisė sė pandryshuar tė secilės veē e veē dhe e tė dyjave sė bashku. Vazhdimisht do tė manifestohet si tendencė pėr tė qėndruar nė ambientin e jashtėm si komponentė me rėndėsi, mundėsisht e barabartė, por gjithsesi e domosdoshme, pa tė cilėn nuk bėn dhe e cila do tė jetė nė gjendje edhe me ēmimin e luftės ta dėshmojė prezencėn e vet, domosdoshmėrinė pėr tė qenė, pėr ta parė veten si njėrėn nga komponentat e proceseve tė gjithėmbarshme qė i pėrkasin secilės veē e veē ose edhe e tė dyjave sė bashku. Dhe kjo ėshtė njė synim i natyrshėm pėr ēdo shtet ose popull, por nuk ėshtė i natyrshėm atėherė kur e synon konservimin e raporteve tė vjetra dhe tė vjetėruara, kur bie ndesh me kohėn e realitetet e krijuara nė ndėrkohė dhe me tendencat themelore tė gjithėmbarshme tė kohės.

XXXI
Me fjalėt: konservimi i raporteve tė vjetra dhe tė vjetėruara: ”bie ndesh me realitetet e krijuara … dhe me tendencat themelore tė gjithėmbarėshme tė kohės” nuk desha t’i nėnkuptoj vetėm gjėrat qė theksohen nė shtypin e pėrditshėm tė opozitės apo nė atė tė pavarur tė Beogradit /si psh. tendenca e konservimit tė raporteve komuniste, ose tė raporteve tė dominacionit etj./ Desha tė theksoja diēka mė tė pėrherėshme – atė detyrimin e pėrshtatjes sė vazhdueshme tė njė politike tė caktuar, nė kėtė rast, tė politikės serbe, ndaj proceseve tė ambientit tė jashtėm. Kjo ngjan atėherė kur njė politikė e caktuar nuk ėshtė edhe mė tutje nė gjendje tė ecėn me kohėn, qoftė si tėrėsi, qoftė vetėm nė disa segmente tė veta apo vetėm nė disa sfera tė veprimit. Ngjan edhe atėherė kur, duke mos qenė nė gjendje t’i ndalė proceset e tilla, dėshiron sė paku t’ua pėrshtatė vetes ato ose tė ndikojė nė to. Nė tė dy rastet, tendencat e kėtilla mund tė cilėsohen si njė lloj abuzimi i qėllimshėm, sepse ushqehen me shpresat e vazhdueshme se gjatė kohės, gjėrat mund tė ndryshojnė nė favor tė saj, tė ndėrrojnė kursin, tė ngecin nė vend apo edhe qė qėllime tė caktuara tė kėtyre proceseve ta humbin rėndėsinė dhe aktualitetin. Nė rastin konkret, fjala ėshtė pėr njė tendencė tė qėllimshme me tė cilėn dėshirohet ”fitimi” ose ”blerja e kohės” pėr qėllime tė tjera qė tani gati sa nuk duken edhe nė mėnyrė evidente. Ajo ushqehet me faktin e mbėshtetur edhe realisht se a) qėllimet e proceseve tė jashtme, nė fazėn e tanishme tė zhvillimit tė tyre, nuk janė tė definuara qartė, sė paku jo nė tėrėsinė e tyre. Ajo qė nėnkuptohet me sintagmėn – rendi i ri ndėrkombėtar – nuk ėshtė e definuar qartė dhe nė tėrėsi. Dihen vetėm disa elemente tė tij, si psh. kėrkesa pėr vendosjen e rendit demokratik dhe e gjithė asaj qė e nėnkupton kjo shprehje: kujdesi pėr mbrojtjen e tė drejtave tė njeriut; tendenca qė tė nivelizohen rendet, sė paku nė Evropė, etj. Ndėrkaq, qėllimet globale vetėm mund tė supozohen nė mbėshtetje tė drejtimit tė zhvillimeve tė pėrgjithshme tė kėtyre proceseve dhe saktėsia e supozimeve tė kėtilla tė matet pastaj me faktorėt etj. por ende nuk mund tė precizohen me vėrtetėsi tė plotė; b) tendenca e kėtillė e qėllimshme mbėshtetet edhe nė faktin se promotorėt e proceseve tė jashtme, pėr arritjen e qėllimeve tė veta nuk e dėshirojnė pėrdorimin e forcės fizike, pėrveē si reaksion ndaj forcės sė pėrdorur ose ndaj qėllimit tė pėrdorimit tė saj nė rast se ajo do tė rrezikonte paqen dhe stabilitetin nė rajon (”vija e kuqe” e Bushit nė Kosovė, ose rastet nė BeH). Ndėrkaq pala tjetėr ėshtė deklaruar decidivisht nė favor tė pėrdorimit tė forcės fizike nė rastet kur reflektimet e proceseve tė jashtme e kėrcėnojnė edhe realisht botėkuptimin e saj mbi madhėsinė e vet ose rendin e vlerave tė veta themelore. Nė rastin e parė, probabiliteti pėr pėrdorimin e forcės fizike lidhet me vlerėsimin pėr mundėsinė e njėmendėt tė secilit aktor pėr destabilizimin e situatave tė caktuara dhe ndodhet nė raport tė drejtė me kėtė vlerėsim. Nė rastin e dytė lidhet me matjen e efekteve (rezultateve) tė supozuara tė njė akti tė tillė (njė ndodhjeje tė tillė) eventuale. Kėshtu, sė paku, do tė duhej tė ishte nė teori. Ndėrkaq nė praktikė nuk e di.

XXXII
Detyrimi i ”pėrshtatjes sė vazhdueshme ndaj proceseve tė ambientit tė jashtėm” nuk ėshtė ndonjė veēori e politikės serbe dhe as ndonjė risi e mendimit politik. U pėrpoqa ta shpjegoja me atė nocionin ”e vėrteta e kohėshme” qė gjendet nė librin tim, por nuk jam i sigurt se ėshtė kuptuar nė tėrėsi. Ndoshta ėshtė nocion qendror i kulturės greko-romake tė krishterė dhe rrėnjėt e tij duket se lidhen mė tepėr me kėtė tė fundit se sa me dy tė parėt. Si duket, raporti real i forcave: izraelitėt/egjiptasit (”Besėlidhja” ose ”Dhjata e vjetėr”) dhe izraelitėt/romakėt (”Besėlidhja” ose ”Dhjata e re”) ku kundėrshtarėt paraqiten pakrahasimisht mė tė fortė, e ka pėrcaktuar jo vetėm formėn e luftės pėr ēlirimin e izraelitėve dhe tė Izraelit, por edhe ndikimin nė universalizimin e vlerave, i cili gjatė kohės ėshtė mishėruar nė kulturėn dhe nė besimet politike tė popujve tė krishterė, por edhe mė gjerė – tė civilizacionit nė pėrgjithėsi, qė ėshtė pasuruar mė vonė, me ndikimin e rrethanave dhe tė temperamenteve tė tjera. Fillimisht, duket sikur i ėshtė dhėnė mė tepėr besimit se sa dukjes (paraqitjes) evidente. Pėr raportin e theksuar tė forcave, kjo nėnkuptohej se ishte e domosdoshme, sė paku nė fillim. Mirėpo, edhe pėr atėherė, mė saktė do tė ishte tė thuhej se veprimi e pasonte fjalėn, nė mėnyrė qė pėrsėri fjala t’i paraprinte veprimit. Ky zėvėndėsim i vazhdueshėm i fjalės me veprimin dhe i veprimit me fjalėn duhej tė krijonte realitetin, jo vetėm tė kuptimshėm, por edhe tė dėshiruar. Dialogu i Mojsiut /te muslimanėt Musa, Musaja, hazreti Musa/ me Faraonin /tek muslimanėt ”Firauni”/ pėrfundon me demonstrimin e mjeshtrisė: shkopi i Mojsiut i gėlltit shkopinjtė e magjistarėve tė Faraonit. Simbolikisht kjo do tė thotė se ideja qė Moisiu bart me vete dhe e artikulon me fjalė gjatė dialogut ėshtė mė e fortė, mė superiore, dhe e asgjėson idenė e Faraonit, e gėlltit atė ose e ngėrthen nė vete. Kėtij tė fundit pastaj nuk i mbetet tjetėr veēse ta ndjekė me ushtri, por edhe ajo mbytet pas mbylljes sė korridorit ujor nga valėt e detit (tė kuq), qė ishte hapur me kėrkesėn e Moisiut (duke i rėnė ujit me shkop). Izraelitėt ēlirohen (ikin) nga Faraoni. Pason besėlidhja me zotin nė Malin e Sinajit, ku Moisiut i diktohet ligji, i shkruhet nė njė rrasė guri. Izraelitėt, gjatė kohės qė do tė pasonte, duhej tė jetonin sipas kėtij ligji. Nė rastin e dytė, besėlidhja me zotin rivendoset pėrmes Krishtit /te muslimanėt: Isa, Isaja, hazreti Isa/ qė personifikon njėkohėsisht shpirtin, Zotin dhe tė birin e Zotit, tė shfaqur si njeri. Ai sakrifikohet (mbėrthehet nė kryq) me qėllim tė larjes sė mėkateve tė njerėzve, dmth. me qėllim tė pastrimit tė tyre shpirtėror pėr t’u pėrgaditur; pėr t’u denjėsuar ose pėr tė qenė tė denjė pėr rivėnien e besimit, /kontaktit shpirtėror/ me zotin. Akti i mbėrthimit nė kryq, mė saktė gjaku i Krishtit, ėshtė garancia me tė cilėn Zoti u dėshmon njerėzve se ka vendosur tė rivendosė kontaktin me ta (t’i shpėtojė) pėrndryshe, vetė sakrifica nuk do tė kishte kurrfarė kuptimi /pėrse Zoti do ta sakrifikonte djalin, ose pėrse do tė shfaqej si njeri, nė qoftė se jo pėr t’ua dėshmuar njerėzve qėllimin e tij pėr shpėtimin e tyre?/. Ai pas tri ditėsh ringjallet dhe pas njė kohe mė tė gjatė (40 ditė) ikėn nė qiell ku i bashkohet zotit. Mirėpo nė tokė mbetet dėshmia mbi prezencėn e tij. Vetė akti i ringjalljes apo edhe i tėrė kėtij episodi ka qenė i dyshimtė edhe pėr kohėn e atėhershme, por nuk ka qenė i dyshimtė besimi (besėlidhja) realiteti i krijuar ose i vendosur pėr kohėt qė do tė pasojnė. Tertuliani, njė kartagjenas i lindur kah viti 160 i e. sė r. pėr tė cilin Karl Gustav Jung thotė se e kishte gjuhėn ”si shpatė tė lbyrshme qė e vėrtiste njė mjeshtri pa shpirt”, qė ishte autor i gjuhės kishtare latine qė u pėrdor mė tepėr se 1000 vjet, ky Tertuliani, qė e pranoi krishterimin si fe nė moshėn 35 vjeēare dhe pastaj u shndėrrua nė njėrin nga mendimtarėt mė gjenialė tė besimit tė krishterė, i thotė edhe kėto fjalė: ”Et mortuus est die filius, pronsus credibile est, quia ineptum est. Et sepultus resurrexit; certum est, quia impossibile est”, qė nė pėrkthim do tė thotė: ”Dhe djali i Zotit ka vdekur: kėsaj plotėsisht mund t’i besohet, sepse ėshtė e pakuptimtė. Dhe pastaj ėshtė ringjallur nga varri: kjo ėshtė e sigurt, sepse ėshtė e pamundshme”. Me fjalė tė tjera, ai do tė thotė se nuk ėshtė me rėndėsi akti (vėrtetėsia e aktit), por besimi nė aktin, ose edhe realiteti i krijuar nė mbėshtetje tė besimit ose tė efektit tė fjalės. Pėr besimin nuk ėshtė me rėndėsi intelekti, por ndjenja, shpirti. Te besimi intelekti sakrifikohet (”sacrificium intellektuus”) dhe pėr kėtė shkak ai i dorėzohet dėshmisė sė shpirtit: ”E ftoj dėshminė e re –shkruan ai, -ose aq mė tepėr dėshmitarin qė ėshtė mė i njohur se ēdo monument i shkruar, mbi tė cilin ėshtė negociuar mė tepėr se sa mbi ēfarėdo sistemi tjetėr tė jetės, qė ėshtė mė i pėrhapur se cilado shpallje /shfaqje/, mė i madh se sa i tėrė njeriu, nė tė vėrtetė, ajo qė e pėrbėn njeriun tė tėrė. Afromu pra, o shpirt, qofsh hyjnor dhe i pėrjetshėm, siē besojnė disa filozofė –qė pėr aq mė pak do tė gėnjejnė – apo qofsh aspak hyjnor, ngase je vdekatar, siē mendon vetėm Epikuri, -pėr aq mė pak do tė guzosh tė gėnjesh – qofsh i zbritur nga qielli ose i lindur nga toka, qofsh i pėrbėrė nga numrat ose nga atomet, qofsh ashtu siē paraqitesh dhe fillon ekzistencėn njėkohėsisht nė trupin, apo mė vonė vendosesh nė tė, ēfarėdo qė ta kesh origjinėn dhe ēfarėdo qė tė bėsh nga njeriu, nė tė vėrtetė, nga ajo qenie mendore, e aftė pėr tė vėrejtur si edhe pėr tė njohur…”/Dokumente der Gnosis, Jena, 1910. Cit. Sipas K.G.Jung: ”Gesamelte Werke, Walter-Verlag AG, Otten, 1971, pėrkthimi serbisht me titullin: ”Psiholoski tipovi, Matica Srpska, III izdanje, Kultura, Beograd, 1984, f.16/.

Shpirti, me fjalė tė tjera, ėshtė ajo shtylla me tė cilin besimi e fiton kuptimin, arrihet vėrtetėsia e faktit mbi zotin. Ndėrkaq realiteti i krijuar nė mbėshtetje tė besėlidhjes, jo vetėm se ėshtė real, por ai gjatė kohės forcohet, bėhet njė e vėrtetė e kohėshme. Nė tė dy rastet, ėshtė rezultat i zėvendėsimit ciklik tė fjalės me veprimin ose dhe veprimit me fjalėn, por gjithnjė nė raport me Zotin, dmth. me tė vėrtetėn. Shėn Pali i burgosur disa herė nga pushteti romak, nė mbrojtjen e vet, gjithnjė e thekson detyrėn /misionin/ qė nė vegime i jepet nga Zoti, pėr tė shpėtuar jo vetėm izraelitėt, por edhe joizraelitėt, dmth. popujt joizraelitė, dhe madje kėtė e thekson si detyrė prioritare tė tij. Indirekt, kjo do tė thoshte kėrkesė pėr pranimin e fesė sė re /tė shpėtimit/. Politikisht mund tė pėrkthehej: meqė Izraeli i vogėl nuk mund t’a dėbonte nga territori i vet Romėn e madhe /Imperatorinė romake/ dhe as ta pushtonte atė, atėherė do tė ishte e rendit qė Roma, duke e pranuar besimin apo fenė izraelite, tė shndėrrohej nė Izrael. Dhe Roma kėtė e bėri duke e shpallur krishtenizmin si fe zyrtare /ideologji zyrtare/ tė imperatorisė sė vet, me shpresėn se kjo do ta shpėtonte nga rėnia, por ajo kėtė e bėri vonė (Konstandini i parė) dhe nė mėnyrėn e vet, prandaj as edhe kjo gjė nuk i ndihmoi shumė gjatė mbijetesės sė vet. Ajo ra nga sulmi i gotėve, pasi qe kalbur nga brenda.

XXXIII

Qėllimisht desha ta theksoja: a) insistimin e vazhdueshėm nė dialog qė nuk do tė thotė heqje dorė nga veprimi dhe as humanizėm i kulluar. Tek e fundit, vetė krishtenizmi ka qenė shkatėrrim i vazhdueshėm i antikitetit dhe historia e tij ėshtė pėrplot gjakderdhje. Ka pasur aq shumė luftėra dhe masakrime nė emėr tė fesė saqė nga ky aspekt do tė mund tė thuhej lirisht se insistimi te fjala nė tė vėrtetė do tė thotė insistim nė kuptimėsinė e veprimit, apo edhe mė tej, do tė duhej tė thoshte insistim nė realitetet, nė tė vėrtetat e krijuara gjatė kohės, tė cilat, tė vėna nė funksion politik, duhej t’i shėrbenin asaj. Nė kėtė kuptim, insistimi i tillė mund tė cilėsohet edhe si ironi e llojit tė vet, pasiqė me tė arsyetohej parafytyrimi mbi realitetin nė realizim e sipėr dhe jo vetė realiteti. Mirėpo pėrparėsia qėndronte te b) dialogu qė dėshiroja ta theksoja dhe qė gjithnjė zhvillohet nė raport me zotin, politikisht, me qendrėn ultimative tė fuqisė. Fakti se mund tė zhvillohet dialogu me zotin, qoftė edhe vetėm nė formė pyetjesh tė karakterit tė protestės (pse ma bėre o zot!) qė ngandonjėherė e arrin edhe pikėn e revoltės (ēka tė bėra o zot…qė?!) e nėnkupton edhe pėrfytyrimin mbi zotin si tė afėrt me njeriun, i gjithėfuqishėm, i pakapshėm pėr mendjen e njeriut, dritė e lėbyrėshme qė shkakton shrregullim tė rendit tė gjėrave nė natyrė dhe nė vetė njeriun kur vendos t’i paraqitet, si psh. Moisiut /Musasė/, por edhe si i afėrt, i mėshirshėm, i dukshėm, sė paku pjesėrisht, dhe mbi tė gjitha – gjithnjė nė lidhje me njeriun dhe pėr kėtė shkak, i mundshėm pėr t’u imituar /pėr tė tentuar pėrsosmėrinė e tij/. Duket sikur pėrfytyrimi i tė krishterit mbi zotin, nė instancėn e fundit, reduktohet nė parafytyrimin mbi njė fuqi, forcė tė pėrsosur, dhe duket sikur besohet se detyra prioritare e njeriut ėshtė tė arrihet ajo fuqi apo forcė e cila pastaj nuk dihet se nė ēfarė funksioni do tė ishte. Kėtu, si duket, ndodhet shpjegimi pėr rrėnjėt e civilizacionit tekniko-teknologjik dhe informatik dhe vetėm kjo mund tė shpjegojė produkcionin e vazhdueshėm tė literaturės, tė filmave, tė artit nė pėrgjithėsi, me kėtė tematikė, dhe tė politikės qė e ka pėr bazė dominacionin mbi tė tjerėt. Me fjalė tė tjera, ndjenja e pasigurisė sė mjaftueshme tė njeriut e shpuri atė madje gjer te arsyetimi religjioz i pėrpjekjeve tė vazhdueshme pėr njė forcim tė pasosur (tė pambarimtė).

XXXIV
Njė gjė e tillė s’ka dyshim se ėshtė e pėrbashkėt pėr tė gjitha shoqėritė, por ato ndryshojnė mes vete, jo vetėm nė nivelin e zhvillimit, por edhe tė koncipimit tė atij zhvillimi, edhe pse tė gjitha sistemet e mėdha mendore e pretendojnė universalitetin. Pėr ne ėshtė interesant raporti me zotin te besimi islamik, jo sepse bota islame numerikisht ėshtė mė e madhe se ajo e krishterė, dhe as vetėm sepse kėto dy botėra janė tė shtrėnguara qė vazhdimisht tė bashkėjetojnė, duke u shtyrė mes tyre pėr vėrtetėsinė e besimit vetjak, por nė radhė tė parė sepse ne shqiptarėt shumica jemi popull i besimit islamik dhe sepse antagonizmat midis dy sistemeve religjioze si duket kanė filluar tė shprehen edhe ndėr ne. Te kjo ēėshtje nuk ėshtė me rėndėsi kapitale dhe as prioritare se ēfarė e konsiderojmė ne veten: vazhdimisht jemi duke theksuar se jemi popull me tri fe: islamike, katolike dhe ortodokse; se kjo ndasi religjioze pėr shqiptarėt nuk ka pasur rėndėsi as gjatė historisė dhe as sot; se religjioni ndėr ne nuk ėshtė ngulitur thellė nė mentalitetin e popullit dhe se pėrkatėsia religjioze ndėr shqiptarėt nuk ka qenė ndonjėherė pretekst i mjaftueshėm pėr ndonjė luftė vėllavrasėse mbi baza religjioze. Madje, edhe pse shqiptarėt janė njė popull tipik tek i cili formėsimi nacional ėshtė bėrė nė mbėshtetje tė gjuhės, ndonėse nuk ėshtė respektuar shtrirja territoriale e saj, pra nuk ėshtė bėrė nė mbėshtetje tė fesė, dhe ky fakt tashmė ėshtė i pranuar nė literaturėn politike; se qė tė tri religjionet kanė pasur ndikim nė begatimin e pėrmbajtjes shpirtėrore tė shqiptarit dhe se kjo gjė, mė nė fund, do tė duhej tė shėrbente si shembėlltyrė dhe inspiracion pėr begatimin e tolerancės, jo vetėm fetare, nė raportet midis shteteve dhe popujve. Sipas rezonimit religjioz, duket sikur me shembullin e shqiptarėve, zoti dėshironte t’ia tregonte rrugėn njerėzimit pėr kultivimin e atyre vlerave fundamentale qė tė ēojnė nė mirėqenie dhe rehati dhe jo nė mjerim. Tė gjitha kėto s’ka dyshim se janė me rėndėsi kapitale pėr vetė ne, pėr atė se ēfarė mendojmė se jemi; se ēfarė do tė duhej tė ishim dhe se (pėr) ēfarė do tė dėshironim tė na konsideronin, tė na ndihmonin dhe tė na respektonin edhe tė tjerėt. Mirėpo pėr fat tė keq, duket sikur akoma nuk kemi arritur qė tė tjerėve t’ua imponojmė mendimin tonė pėr veten. Dhe duket sikur jo vetėm atyre, por madje as vetes. Duket sikur po pėrjetojmė ēastet kur rėndėsi kapitale po fiton mendimi i deformuar dhe cinik i tė tjerėve pėr ne. Fakti se ne, nė shumicė, jemi popull me pėrkatėsi religjioze islame atyre po u shėrben pėr tė deformuar mendimin mbi ne. U duket sikur insistimi ynė nė tolerancėn fetare, qė pėr ne ėshtė njė realitet i natyrshėm, nuk ėshtė tjetėr veēse njė dredhi e mendjes politike islame e ngulitur te shqiptarėt. Pastaj mbi kėtė bazė po tentohet edhe veprimi ndaj nesh; njė dredhie tė supozuar ndėr shqiptarėt i pėrgjigjen me njė dredhi tė njėmendėt tė vetes: veprimin e vet cinik ndaj nesh e bėjnė nė mėnyrė qė tė duket sikur ne vetė po veprojmė kundėr vetes sonė. Dhe e keqja ėshtė se edhe ne, njėmend po veprojmė, qoftė sepse nuk jemi tė zotėt ta kuptojmė dredhinė, qoftė sepse nuk jemi duke ditur si t’i pėrgjigjemi dredhisė sė tė tjerėve, qoftė edhe sepse akoma nuk jemi plotėsisht tė vetėdijėsuar mbi faktin se ēka jemi nė tė vėrtetė ne, si nė kohė tė paqes, rehatisė dhe stabilitetit, ashtu edhe nė kohė shrregullimesh, ankthit e krizės. Pėrndryshe, sikur tė ishim plotėsisht tė vetėdijėsuar pėr veten nė secilėn kohė, nuk do tė befasoheshim nga goditjet e cilitdo drejtim qoftė, nė secilėn kohė a periudhė. Sė paku, do ta mblidhnim veten dhe nuk do tė silleshim si tė trullosur pėr njė kohė tė gjatė.

XXXV

Meqenėse ajo qė ne mendojmė pėr veten vazhdimisht po kontestohet dhe po vihet nė pyetje nga tė tjerėt (qė do tė ishte e kuptueshme), por edhe prej vetė nesh (gjė qė s’mund tė jetė e kuptueshme), por edhe pėr shkak se kjo ėshtė pjesė pėrbėrėse e shqyrtimeve tė inicuara nė kėtė cikėl tė letrave tė drejtuara ty, mendova se ndoshta ėshtė me interes dhe e ndershme nga ana ime tė provoja sinqerisht tė hulumtoja ato elemente qė mund tė jenė me mė pak ose mė tepėr rėndėsi pėr ndonjė pėrgjigje adekuate nė pyetjen se ēka (pos asaj qė u tha) dhe kush (pos asaj qė e dimė) akoma jemi ne? Ēka dhe kush akoma do tė duhej tė ishim? Pėrgjigja gjithmonė do tė pėrmbahet brenda kohės: do tė jemi ata qė mendojmė pėr veten dhe qė do ta argumentojmė me veprimet tona dhe jo ata qė tė tjerėt me mendime tė deformuara do tė mendojnė pėr ne. Mirėpo, gjithmonė do tė jetė inspiruese pyetja se ēka do tė duhej nė tė vėrtetė qė ne tė mendonim pėr veten? Ndėrsa pėrgjegjja, nėse do tė tentohej tė jepej, do tė ishte gjithnjė e pjesėshme, e vėshtirė dhe e komplikuar.

XXXVI

Njohuritė e mia mbi zhvillimin e mendimit islam janė tejet modeste, por jo edhe aq rudimentare sa tė mos guxoja tė provoja shquarjen e ndonjė elementi nė sistemin e madh tė kėtij mendimi. I vetėdijshėm pėr kėtė gjė, gjatė vuajtjes sė dėnimit nė burgun e Dubravės, njė i burgosur nga njė pavion tjetėr (Pavioni B) ma dha pėr lexim historinė dy-vėllimėshe tė Filozofisė Islame, tė shkruar, me sa mė kujtohet, nga njė profesor i njė universiteti pakistanez (ndoshta i Lahorės) me mbiemrin Sharif, por tė cilit pėr fat tė keq ia kam harruar inicialet e para tė emrit tė tij tė gjatė. Ky profesor, ose hoxhė, i burgosur pėr njė vepėr penale tė lidhur me armėt, ma kishte bėrė me dije se po qe se mė interesonte, mund tė mė dėrgonte edhe ndonjė libėr tjetėr me rėndėsi nga kjo sferė. Ndėrkaq, mua mė intersonte jashtėzakonisht shumė t’i kompletoja njohuritė e mia dhe mezi prisja tė kaloja nė pavionin e tij ku shpresoja se shkėmbimi i mendimeve me njeriun qė dispononte njė literaturė tė tillė, do tė mė ndihmonte ta pėrmirėsoja imixhin e vetes si njė intelektual shqiptar, pasiqė intelektuali shqiptar nuk mund t’ia lejonte vetes luksin e mangėsive tė mėdha nė njohuritė mbis sistemin e mendimit islam, pasiqė praktika islame do tė vazhdojė edhe nė tė ardhmen, dhe ndoshta sidomos nė tė ardhmen, ”tė ushtrojė ndikimin e vet nė pjesėn mė tė madhe tė popullsisė shqiptare. Planifikoja ta shfrytėzoja kohėn e burgut pėr kompletimin e vetes edhe nga ky aspekt pėr ndonjė kohė tė ardhme dhe nuk mendoja se kjo do tė ndikonte ta ndiqja rrugėn e pėrcaktimit sepse mbeta thellėsisht i bindur se intelektuali shqiptar do tė duhej tė qėndronte njė intelektual shqiptar, t’i ndihmonte ngritjes sė njė sistemi tė mendimit shqiptar, dhe se njė sistem i tillė i mendimit shqiptar do tė duhej tė ishte njė kontribut i veēantė pėr zhvillimin e sistemeve globale tė mendimit nė botėn e sotme dhe sidomos pėr kohėn qė vjen. Shkurt, mendoja se intelektuali shqiptar nuk guxonte t’ia lejonte vetes luksin e rėnies nėn ndikimin e kėtij apo atij sistemi tė mendimit, sepse nė atė mėnyrė, jo vetėm qė do tė largohej nga ajo qė do tė duhej tė ishim, por edhe se njė pėrcaktim i tillė pėr njėrin nga sistemet ekzistuese globale tė mendimit pa ndonjė pėrmbajtje tė caktuar shqiptare, do tė mund tė ishte ndoshta edhe njė kontribut ndaj atij sistemi, por jo edhe i dobishėm pėr ne, dhe nė instancėn e fundit, me dobi tė kufizuar edhe pėr tė tjerėt. Mirėpo burgu nuk do tė ishte burg sikur tė mos i prishte qė nė themel planet e tė burgosurit dhe kėshtu nė vend qė tė mė kalonin nė pavionin B ku shpresoja t’i thelloja njohuritė e mia mbi zhvillimin e mendimit islam, pėrfundova disa qindra kilometra larg, nė burgun e Nishit. Kjo nuk do tė thoshte se do tė hiqja dorė nga njė tentim i tillė, edhepse jam i vetėdijshėm se qysh nė start do tė has nė moskuptime dhe ndoshta edhe nė sulme, por me sulmet tashmė u mėsova. E kam mė tė vėshtirė tė mėsohem me lėvdata. E kam poashtu tė vėshtirė t’i zėvendėsoj (pėr nevojat momentale) mangėsitė e mia, por megjithatė, kjo mė jep tė drejtėn tė shpresoj se njė ditė do t’i kompenzoj lėshimet dhe sėrish do t’i kthehem temės. Me njė rezervė tė tillė tė bartur nė vete mė duhet tė shpreh ato mendime pėr tė cilat kujtoj se do tė duhej tė ishin me vend, nė mėnyrė qė tė mund t’i mbroja edhe mė vonė, nė rrethana tė tjera, dhe jo qė ta shpresoj mirėkuptimin.

XXXVII

Ajo qė menjėherė tė bie nė sy duke e lexuar ”Kuranin” ėshtė tė shprehurit apodiktiv nė stilin: ”Thuaj se…” psh. ”allahu ėshtė njė, nuk ka shok” ose se ”Muhameti (a.s.) ėshtė i dėrguari i allahut, profet”, e kėshtu me radhė. Dhe Muhameti, nė transferimin e vegimeve tė veta, nuk i interpreton fjalėt e allahut (xh.h.) por vetėm i bart ato, i pėrcjell tek tė tjerėt, pa e futur veten nė to, siē kėmbėngulin islamistėt, pa e bėrė asnjė ndryshim ose pėrshtatje tė tyre. Ky fakt i fundit akoma edhe sot dhe sidomos sot, ėshtė ndėr ēėshtjet kyēe tė argumentimit islam pėr vėrtetėsinė e islamit. Madje pėr vėrtetimin e pohimeve tė veta ata i pėrdorin edhe kompjuterėt, duke kėrkuar edhe nga shkencėtarė tė krishterė tė aprovojnė vėrtetėsinė e pohimeve tė tilla ose t’i kontestojnė ato. Ky fakt ėshtė indikativ pėr pėrfundimin (e parė) se nuk ka dyshim qė mendimi islam ndodhet nė fazėn e ringjalljes, tė rilindjes dhe tė ekspansionit tė vet. Tashmė bukur njė kohė kjo gjė ėshtė duke u reflektuar edhe tek ne. Ndėrkaq, heshtja ndaj kėsaj dukurie nuk ka ndonjė rėndėsi, sepse mendimi i tė tjerėve pėr ne nuk drejtohet vetėm me atė qė themi, por edhe me atė qė e heshtim, e pėr tė cilėn tė tjerėt kanė informacione tė bollėshme. Nga ana tjetėr, reflektimi i sistemeve tė mendimit religjioz nuk e kėrkon ndryshimin e mendimit tė mendjeve tė pjekura. As qė u drejtohet atyre. Ai kėmbėngul nė zgjerimin e vet nė masė, sidomos ndėr tė rinjtė.

Ėshtė indikative njė pėrvojė personale e kohės sė paraburgosjes: pasi doja tė qethesha, njė ditė, nė njė qytet tonė, ktheva tek njė berber, punėtoria e tė cilit ishte e vogėl dhe ndodhej nė njė kėnd tė harruar tė njė rruge edhe mė tė harruar. Pandehja se do tė kisha punė me ndonjė esnaf tė vjetėr qė do tė niste tė ankohej pėr krizėn qė na kishte pllakosur. Mirėpo mė qethi njė djalė i ri i cili me tė marrė vesh profesionin tim (profesor) tha se ne profesorėt e universitetit nė Prishtinė ”nuk dinim gjė fare, pasiqė ai asnjėherė nuk kishte dėgjuar, as vetė dhe as nga tė tjerėt, qė nė ligjėratat tona studentėve t’u flisnim pėr sistemet e mendimeve edhe tė ndonjė dijetari tė Lindjes, por vetėm tė atyre perėndimorė. Ai veten e deklaronte si musliman-shqiptar dhe jo si shqiptar tė besimit islam, por vėrejtja ime nė kėtė kuptim nuk i bėri ndonjė pėrshtypje, qoftė ngaqė nuk e kuptonte, qoftė sepse i besonte tezės islame mbi pėrparėsinė e religjionit mbi kombin. Dola fare i qethur nga punėtoria e tij duke menduar me vete se injorimi i mendimtarėve islamė si Al Gazali, Ibėn Sina, Al Ruzhdi, Shahravadi apo Shehrastani etj. nuk ishte fort i dobishėm pėr ne, sepse kjo gjė tė ēonte nė injorimin e vetes prej tyre. Nė kuptimin e mėsipėrm ėshtė interesant pėrfundimi i mendimit tė Tertulianit (p.XXXII) tė cilin pak mė lart qėllimisht e patėm ndėrprerė: ”Por nuk tė ftoj ty” –shkruan ai, duke treguar nė vazhdim se kujt i drejtohet, ”o shpirt qė je i ushtruar nėpėr shkolla, i informuar nėpėr biblioteka, i ushqyer dhe i ngopur nė akademitė e Atikės, qė e shpall menēurinė, -jo, po dua tė flas me ty o shpirt, qė je i paarsimuar, i pahile, i papėrvojė, i atillė sikur je ndėr ata qė nuk kanė asgjė tjetėr pos vetes, plotėsisht i atillė sikur vjen nga rruga, nga ndonjė kėnd i saj, nga punėtoria. Mua mė duhet pikėrisht padituria jote”(ibd.). Ndonėse veprat e Tertulianit, siē tregon Karl Jungu, disa herė janė anatemuar dhe pėrsėri u ėshtė hequr anatema prej kishės katolike, ai mbetet njėri ndėr mendimtarėt mė gjenialė tė krishterimit nė pėrgjithėsi. Citati ėshtė indikativ pėr ilustrimin e tezės se sistemet e mėdha tė mendimit religjioz nė rend tė parė u drejtohen masave dhe jo institucioneve, ndonėse vetė citati e ka pėr qėllim argumentimin e tezės se besimi dhe jo intelekti e mbart peshėn e besimit religjioz. Tė njėjtėn gjė e thotė edhe shėn Pali nė letrat e apostujve: ”Nuk doja tė ndėrtoja nė themelin qė vuri njė tjetėr. Pėrkundrazi, u nisa nga parimi i shprehur nga profeti (Joshaja): pikėrisht ata pėr tė cilėt asgjė ende nuk dihet, do tė njihen me tė. Pikėrisht ata qė ende nuk dėgjuan, do tė dėgjojnė” (Bibla: Letrat e apostujve, f. 177). Fatkeqėsisht, nuk e kam para vetes tekstin e ”Kuranit”, por me sa mė kujtohet, aty theksohet disa herė se fjalėt e Allahut nuk u drejtohen atyre qė janė tė kėnaqur me kamjen, dmth. atyre qė pasuria ua garanton pozitėn nė shoqėrinė e deriatėhershme dhe tek e fundit, vetė Muhameti (a.s.) e thekson se ndėr besimtarėt e tij tė parė ishte njė rob nė statusin e shėrbėtorit. Pėr kėtė shkak, praktika e heshtjes afatgjatė tė problemeve ėshtė kontraproduktive. Dhe reflektimi i sistemit tė mendimeve religjioze nuk mund tė luftohet dhe as tė pengohet me zhvlerėsimin dhe denigrimin e bartėsve tė tyre.

XXXVIII
Njė pėrfundim tjetėr me rėndėsi qė mund tė nxirret nga leximi i teksteve islame ka tė bėjė me botėkuptimin islam mbi Zotin ose Allahun siē e emėrtojnė vetė. Qysh nė fillim tė ”Kuranit” insistohet nė njėshmėrinė jo-materiale tė tij: Zoti ėshtė njė, nuk ka shok, nuk ėshtė i lindur dhe as nuk vdes. Ėshtė i pėrjetshėm. Pėr ndryshim nga zoti i krishterė, qė duket sikur ėshtė nė funksion tė njeriut, nė islamizėm duket sikur njeriu ndodhet nė funksion tė allahut, qė ėshtė i gjithfuqishėm dhe i plotfuqishėm. E gjithė natyra dhe tė gjitha dukuritė nė univers, madje edhe vetė universi, janė fakte dhe dėshmi pėr ekzistencėn e tij. Prandaj ai nuk ka nevojė tė materializohet pėr t’u dėshmuar nė sytė e njeriut. Nė qoftė se njeriu akoma kėrkon dėshmi tė tjera evidente pėr ekzistencėn e tij, Allahu nuk e refuzon kėtė mundėsi, por kėrkon nga Muhameti (a.s.) qė t’ua shpjegojė njerėzve se njė gjė e tillė do tė tėrhiqte pas vetes pasoja tė tilla tė cilave njeriu nuk do tė mund t’u rezistonte. Nė ”Kuran” vazhdimisht renditen shembujt pėr shkatėrrimin pėrfundimtar tė popujve tė ndryshėm qė nė tė kaluarėn kanė insistuar nė tė njėjtėn gjė (sepse nuk kanė besuar). Nė instancėn e fundit, Allahu, nė literaturėn islame, pėrshkruhet si njė dritė e lėbyrėshme, e cila po tė zbėrthehej, do t’i pėrngjante mė tepėr energjisė, qė nuk mund tė kapet dhe as tė kuptohet nga mendja e njeriut. Pėrshkrime tė ngjashme pėr zotin ose pėr tė vėrtetėn absolute ka nė ēdo sistem tė mendimit religjioz, dhe ato sikur pėrputhen mes tyre. Do tė ishte njė punė qė i tejkalon mundėsitė e mia po tė insistohej nė pėrshkrimet krahasuese mbi kėtė temė. Ajo qė mė duket me interes pėr kėtė tekst ėshtė pėrshtypja ime se jo vetėm mėnyra apodiktive e tė shprehurit (”thuaju se”) por edhe vetė pėrshkrimi i Allahut e vė atė nė pozitė disi mė kategorik


----------------------------------------
www.studentet.info
PMUsers Website
Top
r.mislimi
Postuar nė: 12.11.2006, 20:37
Quote Post


studentet.info
*****

Posti: Admin
Postime: 3277
Antari Nr: 2
Bashkangjitur: 25.11.2004



XLVI
Njė herė, ndoshta fare rastėsisht, u ndodha nė dhomė (nė qelinė e burgut) me njė turk, me njė serb dhe me disa shqiptarė tė dėnuar pėr vepra tė ndryshme, por nga ata qė u mungonin idealet dhe qė u pėlqente mishi i thatė qė ia sillnin turkut gjatė vizitave nė njė sasi bukur tė konsiderueshme. Kjo gjė pastaj ia mundėsonte turkut tė shprehej mė lirshėm pėr historinė tonė nacionale. Sipas tij Skėnderbeu s’ishte tjetėr veēse njė gjeneral turk i cili, nė marrėveshje tė plotė me Sulltanin, kishte sunduar nė kėto troje nja 25 vjet. Marrėveshja konsistonte nė faktin se ai, nė kėtė mėnyrė, duke sunduar kėtu, nė kėto troje, ia mundėsonte sulltanit parapėrgaditjet ushtarake pėr depėrtim tė mėtejshėm nė Ballkan dhe pėrgjithėsisht nė Evropėn e krishterė. Luftėrat qė Skėnderbeu i kishte zhvilluar kundėr turqve nuk kishin qenė tė njėmendėta: turqit e kishin sulmuar atė herė pas here sa pėr t’ia larguar dyshimin Evropės pėr qėllimet e njėmendėta tė armatave osmane dhe pėr forcimin e pozitave tė vetė Skėnderbeut. Pėr kėtė shkak, Sali Berisha ishte njė politikan i shkėlqyer, sepse nė Tiranė kishte mundėsuar hapjen e njė shkolle turke, duke mos kėmbėngulur nė reciprocitet (dmth. qė edhe nė Stamboll tė hapej ndonjė shkollė nė gjuhėn shqipe). Turqia ishte njė shtet i madh. Numėronte rreth 150 milion frymė (sė bashku me ata nė ish BRSS) dhe kthimi i saj nė Ballkan ishte i pashmangshėm. Ekzistenca e kombeve tė vogla ishte e mundshme vetėm pėrmes tretjes (shkrirjes) nė sisteme tė mėdha. Ishte punė budallenjsh kėmbėngulja jonė nė kombėtaren, sepse askush nuk na pengonte tė flisnim shqip nėpėr shtėpitė tona. Nė kėtė pikė serbi i bashkohej me pohimin paralel se ata, serbėt dhe rusėt, aktualisht numėronin rreth 4 milion ushtarė dhe se kjo forcė ishte njė garanci e mjaftueshme pėr zhvillimin e tyre si serbė. Kjo forcė gjithashtu e detyronte Turqinė qė tė binte nė marrėveshje me ta kėshtuqė mėvetėsia serbe nuk mund tė rrezikohej nė asnjė mėnyrė. Nė vėrejtjen time se Serbia ndodhej nė Ballkan (pra i rrezikohej mėvetėsia) dhe se ky fakt do tė duhej t’u impononte marrėveshje me shqiptarėt mbi baza absolutisht tė barabarta, qė nėnkuptonte pavarėsimin e tyre nė kufijtė etnikė dhe madje detyrimin serb (edhe moral) qė t’i ndihmonin dhe jo t’i pengonin shqiptarėt nė misionin e forcimit tė vetes me qėllim tė rezistimit tė depėrtimit tė sistemeve tė mėdha, tė mostretjes sė vetes brenda atyre sistemeve ose sė paku, me qėllim tė imponimit tė vetes (edhe tė tjerėve) si faktor qė do tė pėrpiqej t’i pėrvetėsonte (t’i kthente nė tė mirėn e vet) efektet e reflektimit tė ndikimit tė sistemeve tė tilla tė mėdha – serbin e linin pa fjalė. Nė fakt, nuk ishte edhe aq i shkolluar dhe mendja e tij nuk mund ta bluante ndonjė pėrgjigje adekuate, por nga reaksionet e tij kuptoja se nė thelb tė tė gjitha hamendjeve, luhatjeve, habisė, dhe mė nė fund, refuzimit (sepse kėshtu urdhėronte politika e ditės) qėndronte mosbesimi: nė fillim e kishte tė vėshtirė ta kuptonte dallimin qė bėnim midis fesė dhe kombit. E kishte tė qartė se ne nuk ishim turq, sepse flisnim shqip, por sikur nuk ia mbushte mendjen njė fakt i tillė evident. I dukej sikur nė rastin e parė tė volitshėm, menjėherė do ta shkėmbenim gjuhėn me fenė dhe do tė reagonim si turq. Duke qenė kėshtu, -rezononte mendja e tij e pamėsuar me kėto risi, -mė mirė do tė ishte tė merreshim vesh me turqit e vėrtetė (qė pėr ta do ta bėnte nėna Rusi) se sa me ne, qė nuk ishim turq tė vėrtetė, por qė, si edhe ata, serbėt, pėrkundrejt prezencės shekullore turke, e kishim ruajtur gjuhėn tonė tė bukur – shqipen. Nga reaksionet e tij e kuptoja se e ndjente veten mė tė sigurt po tė lėshohej nė gjumė nė gjiun mbrojtės tė nėnės Rusi se sa tė qėndronte gjysmė i zgjuar, duke menduar mbi mundėsinė eventuale qė shqiptari tė ndryshonte sjelljen nė momentin e ardhshėm. Nga reaksionet e tij mu kujtua njė anekdotė qė e kisha dėgjuar si fėmijė: Njė shqiptar kishte vajtur pėr ta vizituar pėr lamtumirėn e fundit njė shok tė tij serb qė ndodhej nė agoninė e vdekjes. Kur e kishte ndjerė prezencėn e tij, serbi disi ishte zgjuar dhe kishte kėrkuar nga shqiptari qė t’ia ngriste shtrojėn e shtratit dhe tė shikonte pėrfundi: ”Kumbar, mos u hidhėro”, -i kishte thėnė serbi, -sado qė tė doja, kėtė pushkė e ruaja pėr ty. Nuk mu bė tė vdisja pa tė treguar tė vėrtetėn.”. ”Valla kumbar” –i ishte pėrgjigjur shqiptari, duke u marrė ngrykė me tė, -mos u bėj hiē merak se edhe unė nėn jastėk e mbaja njė sopatė.” Unė si fėmijė kisha kujtuar se kjo anekdotė ishte ndonjė fshehtėsi e shqiptarėve, dhe nuk guxoja ta rrėfeja. Mė vonė mbeta pa masė i habitur kur pėr herė tė parė e dėgjova nga njė serb pikėrisht tė njėjtėn anekdotė, por me rendin e rrotulluar: tani serbi e vizitonte shqiptarin tė ndodhur nė agoninė e vdekjes. E kisha konsideruar fshehtėsi njė fakt qė e dinin tė gjithė, por qė nuk e thonin. Mė vonė kam hasur edhe serbė tė shkolluar qė i pranonin faktet, por gjersa njė pjesė e tyre gjithnjė fajėsonte politikėn e vet pėr gjendjen e tanishme tė raporteve midis nesh, dhe njė pjesė e vogėl mė jepte plotėsisht tė drejtė, pjesa mė e madhe nuk mund ta gėlltiste dot faktin se duhej tė ndaheshim, ndonėse as kėta nuk shihnin ndonjė rrugėdalje mė tė mirė. ”Mirėpo, - argumentoja unė nė bisedė me turkun dhe me serbin e pėrmendur mė lart, -arroganca e numrit dhe e forcės i shtyn shqiptarėt tė kėrkojnė ”ombrellėn” ”italo-gjermane”. ”Gjė qė do tė pėrfundonte nė luftė” –e mendonim qė tė tre, por asnjėri nuk ishim tė sigurt se historia do tė pėrsėritej pikėrisht ashtu siē kishte qenė.

XLVII
Besimi ka tė bėjė mė tepėr me ndjenjat dhe mė pak me arsyen. Besimi i vėrtetė ka tė bėjė shumė mė tepėr me ndjenjat se sa me arsyen. Madje, sikurse e thotė Tertuliani i cituar mė heret, besimi i njėmendėt duhet ta flijojė intelektin (”intellectus sacrificium”). Ndėrkaq, ndjenjat mund tė ndryshojnė sė bashku me kohėn dhe varėsisht nga rrethanat. Pėr kėtė shkak, nuk mund tė ketė tė vėrteta definitive kur ėshtė fjala pėr ndjenjat dhe as ndonjė diskutim racional. Duke e pasur kėtė gjė parasysh, kėtu do tė vazhdohet diskutimi mbi islamin si komponentė religjioze e cila njėsoj si edhe ortodoksizmi, mund ta ngarkojė mendimin politik.

XLVIII
Shumica e mendimtarėve islamikė argumentojnė se islami ėshtė njė fe universale nė kuptimin se nuk e favorizon asnjė komb, madje, as arabėt. Pyetjes se pėrse Allahu e diktoi pėrmes Gjebrailit (nė krishterizėm: Gabrieli) ”Kuranin” pikėrisht arabisht dhe jo nė ndonjė gjuhė tjetėr, i pėrgjigjen me argumente linguistike, duke pohuar se gjuha arabe nė kohėn e shpalljes sė ”Kuranit” (shekulli VII i e.s.re) ishte njė gjuhė plotėsisht e formuar, me rregulla pothuajse tė pėrfunduara sintaktike dhe gramatikore, me strukturė tė vendosur fjalishė dhe me njė fond tejet tė begatė fjalėsh, shprehjesh, idiomash etj. qė mundėsonin shkrimin korrekt dhe tė pėrpiktė, pa asnjė ndryshim semantik tė fjalėve ose tė porosisė sė diktuar tė Allahut. Nė tė mirė tė kėtij argumentimi, mė tutje pohohet se gjuha arabe qė nga ajo kohė (pra gjatė rreth 1400 vjetėsh) nuk ka bėrė ndryshime tė qenėsishme as nė strukturėn e fjalisė dhe as nė aspektet tjera qė kanė tė bėjnė me rregullat e gjuhės. Me kėtė pretendohet tė vėrtetohet se ”Kurani” ėshtė burimor, njė porosi e pandryshuar e zotit, qė nuk ka pėsuar asnjė metamorfozė dhe asnjė ndryshim as nė fillim dhe as gjatė kohės sė mėvonshme. Unė nuk jam ndonjė linguist dhe nuk di nėse kėto teza qėndrojnė ose jo, por nga leximi i pėrkthimit shqip tė ”Kuranit”, fitohet pėrshtypja sikur aty vėrtetė bėhet fjalė mė tepėr mbi realitetin arab, dhe nuk insistohet nė pėrkthimin e tij nė njė realitet gjithėnjerėzor. Insistohet nė nxjerrjen e rregullave gjithėnjerėzore dhe nuk bėhet dallimi midis njerėzve, popujve dhe racave. Fitohet pėrshtypja sikur tendenca universaliste e religjionit islam ėshtė e patėmetė dhe e plotė. Mendimtarėt islamė e dinė por nuk e thonė se pikėrisht ky karakter i plotė i universalizmit islam i zhveshur nga egoizmi nacional (atėherė nuk kishte kombe nė kuptimin e sotėm tė fjalės, prandaj pėrdorimi i kėsaj shprehjeje ėshtė i kushtėzuar) ka pasur ndikim tė konsiderueshėm nė ngecjen nė zhvillim tė realitetit islam.

Ulemaja (kleri islam) qė ėshtė marrė me interpretimin e «Kuranit» duket sikur vėrtetė ka besuar nė tezat e sipėrpėrmendura dhe njė kohė tė gjatė kjo gjė ushtroi ndikim negativ nė zhvillimin e mendimit islam. Nė ndėrkohė formimi i shteteve nacionale dhe avancimet shkencore, sidomos tė atyre tekniko teknologjike - dy procese komplementare mes vete - mė nė fund rezultuan nė njė pozitė mė tė avancuar dhe mė tė privilegjuar ndėrkombėtare tė shteteve tė Perėndimit (botės perėndimore) dhe jo vetėm nė krahasim me shtetet islamike. Mirėpo ajo qė ėshtė specifike pėr botėn islame konsiston nga fakti se procesi i vetėdijėsimit pėr pozitėn e vet inferiore ndėrkombėtare e riaktualizoi islamin dhe jo ndonjė ideologji tjetėr adekuate. Mendimi islam, tani edhe pėr qėllime politike, i potencon ato botėkuptime tė pėrmbajtura ose tė nxjerra nga «Kurani» qė duket sikur i japin pėrparėsi islamit nė krahasim me religjionet tjera. Ideja mbi materializimin e pėrkohshėm tė zotit (krishterizmi) ose nė periudha tė caktuara kohore (avatma te budizmi) nuk ekziston nė islam. Duket sikur kjo ide ndodhet mė afėr botėkuptimit idolatrik mbi zotin. Ndėrkaq mungesa e ekskluziviteteve racore ose nacionale nė pėrmbajtjen e tij e bėn mė tė afėrt me tendencėn kryesore tė zhvillimit tė mendimit njerėzor, humanizimin e mendimit dhe tė raporteve njerėzore. Mendimi fundamental islam, madje edhe ecuritė e vonėshme nė zbulimet shkencore nga sfera tė ndryshme, i vė nė kontekst tė argumentimit mbi vėrtetėsinė e religjionit islam, duke pohuar se tė gjitha janė tė pėrmbajtura nė «Kuran», dhe duke besuar me gjithė mend se ato do t'i zbulohen njeriut gradualisht dhe do tė reflektohen nė universalizimin e plotė tė islamit, i cili pastaj do tė mbetet fe e vetme, e vėrtetė, pėr njeriun. Kėtė tezė, pėr tė cilėn nuk mund tė gjykohet nė mėnyrė tė argumentuar, duket sikur nė mėnyrė indirekte e pėrforcon tendenca e atomizimit tė mendimit shoqėror nė Perėndim dhe kėshtu, nė kėtė mėnyrė, krijohet debalansa midis avancimeve gjithnjė e mė tė mėdha tė shkencave tekniko teknologjike dhe ngecjes gjithnjė e mė tepėr tė mendimit filozofik. Aty pastaj e gjen mbėshtetjen e vet edhe sintagma se civilizacioni i Perėndimit nė tė vėrtetė ėshtė civilizacion materal, i lidhur me errėsirėn (atje perėndon dielli) qė sipas botėkuptimeve religjioze ėshtė vendbanimi i Satanait (shejtanit), pėr ndryshim nga civilizacioni lindor, qė ėshtė shpirtėror-mental, buron nga drita (atje lind dielli) prandaj udhėhiqet nga zoti, i cili sipas tė gjitha botėkuptimeve religjioze, do ta mund Satanain dhe do ta shtrijė sundimin e vet mbi tė gjithė njerėzimin (gjithėsinė).

P.S - Ky studim shkencor ėshtė njė fragment nga libri i Mr.Ukshin Hotit ”FILOZOFIA POLITIKE E ĒĖSHTJES SHQIPTARE”. Botimi i kėtij libri ėshtė realizuar nga shtėpia botuese “Zėri i Kosovės”, nė Zvicėr, ndėrsa ėshtė shtypur nė vitin 1995 nė Tiranė. Pėr botimin e librit ėshtė pėrkujdesur njėri nga bashkpunėtorėt e Bacit Ukė - veprimtari Bislim Elshani sė bashku me studiusit e njohur: Shaban Sinani e Moikom Zeēo.




----------------------------------------
www.studentet.info
PMUsers Website
Top

Topic Options Reply to this topicStart new topicStart Poll

 

Postimet janė nė pronėsi tė vet postuesve, redaksia jonė nuk mer asnjė pėrgjegjėsi per permbajtjen e tyre!

© 2004-2017 Studentet.info™ | Kopjimi ėshtė i lejuar nėse theksohet burimi | Developed by: Just5 Studio